Kiekvienas mūsų svajoja apie puikiai išauklėtą šunį, kuris nepridarytų gėdos nei viešoje vietoje, nei svečiuose. Vis dėlto, svarbu nusiteikti, kad gero elgesio formavimas šiek tiek užtruks, ir tai pareikalaus ne tik šeimininko kantrybės, bet taip pat ir pastangų. Visai nesvarbu, kokią elgesio problemą norėsite išspręsti, visuomet laikykitės nuoseklumo – jei bent kartą padarysite išimtį, nenustebkite, kad visos jūsų pastangos nueis perniek. Į šuns mokymą įtraukite visus šeimos narius – labai svarbu yra tai, kad visi laikytumėtės tų pačių taisyklių. Jei dirbsite nuosekliai, po 2 mėnesių seni šuns įpročiai bus pakeisti naujais.

Pirmoji problema: šuo šokinėja ant žmonių

Kai kurie šeimininkai galvoja, kad visiškai nieko tokio, jei šuo šokinėja ant žmonių – juk jis tik siekia išreikšti džiaugsmą. Vis dėlto, jei šuns svoris siekia 40 kilogramų ar daugiau, tai jau gali tapti rimta problema, todėl nuo šio įpročio vertėtų atpratinti kiek įmanoma anksčiau. Taigi, ką galime padaryti?

Ignoruokite šunį. Jei šuo bando ant jūsų užšokti, tiesiog nusisukite ir parodykite, kad toks elgesys jums nekelia jokių emocijų;

Jūs esate stulpas. Sukryžiuokite rankas ant krūtinės, žiūrėkite į viršų, ir visiškai ignoruokite šuns veiksmus. Tikėtina, kad šuo labai greitai supras, kad šokinėti ant jūsų ne tik neįdomu, bet ir nenaudinga;

Sugriebkite šuns leteną. Jei tuo metu, kai augintinis bandys užšokti, sugriebsite jo leteną, tikėtina, kad tokia jūsų reakcija jam bus ganėtinai nemaloni, todėl kitą kartą tokio elgesio nebekartos (na, bent jau norėtųsi tuo tikėti). Palaikykite šuns leteną kelias sekundes, ir tuomet paleiskite;

Koja užminkite pavadėlį. Jei pamatysite, kad augintinis ruošiasi ant jūsų užšokti, koja priminkite pavadėlį (jei tokiu būdu pakankamai „sutrumpinsite“ pavadėlį, augintinis neturės jokių galimybių ant jūsų užšokti);

Nukreipkite dėmesį skanėstu. Jei matysite, kad šuo ketina ant jūsų užšokti, tiesiog numeskite skanėstą į priešingą pusę.

Šios problemos sprendimas bus kur kas efektyvesnis, jei ir jūsų draugai bei giminaičiai į šuns šokinėjimą reaguos lygiai taip pat, kaip ir jūs.

Antroji problema: šuo tempia pavadėlį

Šią problemą galime vadinti tiesiog klasikine. Dažniausiai problemų kyla tada, jei šeimininkas naudoja „Flexi“ tipo pavadėlį – šuo nežino, kokį atstumą jam kleidžiama nueiti, todėl norėdamas greičiau pasiekti jį sudominusį objektą ima greičiau eiti. Jei norite greičiau išspręsti pavadėlio tempimo problemą, vertėtų naudoti 2-3 m paprastą pavadį (jei vaikščiosite miške, rinkitės dar ilgesnį pavadėlį).

Ką daryti, jei šuo tempia, tempia, ir tempia?..

Sulėtinkite tempą. Šuo pajus, kad ėmėte judėti lėčiau, todėl gali būti, kad atsigręš į jus pasižiūrėti, kas čia nutiko. Už kontaktą apdovanokite;

Sustokite arba imkite judėti atgal. Ilgainiui šuo supras, kad eisite tik tada, kai pavadėlis bus laisvas. Nepamirškite apdovanoti augintinio, jei jis grįžta šalia jūsų kojos ar bent pasižiūri į jūsų pusę;

Nukreipkite dėmesį skanėstais arba žaislu. Pasitaiko ir tokių situacijų, kada šuo bet kokia kaina stengiasi pritempti šeimininką prie šuniui įdomaus objekto. Netoleruokite to. Pasivaikščiojimo metu savo šuniui turėtumėte būti pats įdomiausias „objektas“, todėl nukreipkite šuns dėmesį skanėstais (juos augintiniui matant meskite į priešingą pusę) arba atkreipkite jo dėmesį žaislu. Kai kurie šunys tiesiog dievina cypiančius žaislus, todėl pravartu tokį turėti „ekstremaliai situacijai“. Jei šunį kas nors labai sudomins, netikėtai išsitraukite žaislą, ir atkreipkite jo dėmesį (šį žaislą naudokite tik lauke).

Trečioji problema: šuo loja namuose

Šuo gali loti dėl labai įvairių priežasčių, todėl svarbu jas identifikuoti ir naudoti tinkamus būdus šiai problemai išspręsti:

1.Jei šuo loja likęs vienas namuose, gali būti naudinga palikti įjungtą šviesą ir televizorių. Augintinis nesijaus toks vienišas, todėl galės ramiai miegoti. Taip pat naudinga prikimšti „Kong“ žaislą šuns mėgstamu maistu, kurį iškrapštyti bus dar sunkiau, jei šį žaislą užšaldysite kameroje;

2. Jei šuo loja reikalaudamas dėmesio, padės tik... ignoravimas. Jei vieną kartą jis gaus dėmesio už lojimą, tikėtina, kad kitą kartą los dar labiau, taigi, nepasiduokite augintinio manipuliacijoms;

3. Jei šuo loja ką nors išgirdęs, palanku augintinį mokyti komandos „balsas“ ir „tyla“. Jei augintinį pakankamai dažnai skatinsite už komandą „tyla“, jam pradėjus triukšmauti galėsite kur kas paprasčiau su juo susitarti. Šios komandos naudinga mokytis su klikeriu. Kai šuo vos milisekundei nutyla, spauskite klikerį, ir apdovanokite jį skanėstu. Kai šuniui bus pakankamai aišku, kad apdovanojimą jis gauna tik nutilęs, galėsite įvesti komandą „tyla“, ir susitarti bus gerokai paprasčiau. 

Ketvirtoji problema: šuo viską graužia

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau prie batų graužimo šunis dažniausiai pripratina patys šeimininkai. Kaip taip gali būti?! Paprasčiausiai šeimininkai neretai duoda šunims graužti savo batus, nes „negaila“, tačiau vėliau tai gali tapti tikrai nemaloniu įpročiu.

Graužimas – natūralus šuns elgesys, tačiau... Tik jūs galite nuspręsti, ką galima kramtyti, o ko – ne. Pasirūpinkite, kad jūsų šuo turėtų saugių graužimui skirtų žaislų (taip pat puikiai tinka ir natūralūs kramtalai, pavyzdžiui, elnio ragas, ir pan.) Atminkite, kad netinkamų daiktų kramtymas gali ne tik atnešti jums nuostolių, bet taip pat gali rimtai pakenkti augintinio sveikatai, todėl daiktus, kuriuos augintinis gali sugraužti, geriausia paslėpti. Žinoma, paslėpti sofą ar kėdes gali būti ganėtinai keblu, tačiau tuomet, kai nebūnate namuose, galite uždaryti augintinį į narvą (prie narvo turėtumėte pratinti palengva, nedarydami augintiniui spaudimo, ir nenaudodami narvo kaip bausmės).

Nesudarykite šuniui galimybės suklysti: jei jis ras, ką sugraužti, jis būtinai tuo pasinaudos, o vėliau tai kartosis dar ir dar kartą... Jei šuo neturės priėjimo prie jūsų batų ar kitų „skanių“ daiktų, graužimo įprotis negalės susiformuoti. Jei šuo sugraužė jūsų batą, jis tai pakartos dar ir dar kartą, todėl jūsų užduotis – užkirsti tam kelią. Net ir tuomet, jei nesate prisirišę prie savo daiktų, ir jums visai nesvarbu, kad jų galite netekti, pagailėkite savo šuns: svetimkūniu užkimštas skrandis sukels didžiulius skausmus, be to, suvalgyti daiktai gali būti šalinami taikant operaciją...

Penktoji problema: šuo tuštinasi namuose

Su šia problema dažniausiai susiduria jaunų šuniukų šeimininkai, tačiau kartais šunų augintojai skundžiasi, kad tokią elgesio problemą turi ir suaugęs šuo. Jei tuštinimasis namuose šuniui anksčiau nebuvo būdingas, vertėtų pasikonsultuoti su veterinaru – galbūt tam turėjo įtakos tam tikri sveikatos sutrikimai. Vis dėlto, jei dar tik bandote pripratinti augintinį prie tuštinimosi lauke, jums padės kelios paprastos taisyklės.

1. Pamirškite palutes. Kaip čia taip????? Deja, praktika rodo, kad pratinimas „reikalus“ atlikti ant palutės pridaro daugiau žalos nei naudos: augintinis kur kas ilgiau neišmoksta prašytis į lauką, o vėliau gali imti tuštintis ant įvairių minkštų paviršių: ant kilimo, sofos, ir t.t. Kuo anksčiau pradėsite pratinti augintinį eiti į lauką, tuo geresnių rezultatų galėsite tikėtis. Nors dalis veterinarų vis dar rekomenduoja po visų privalomų skiepų dar dvi savaites sėdėti namuose, tačiau nepamirškite, kad šuniukų socializacijos laikotarpis trunka tik iki 18 savaičių, todėl labai svarbu tinkamai išnaudoti šį laiką. Jei šuniukas pradės eiti į lauką ganėtinai vėlai, jis ne tik ilgiau neišmoks tuštintis lauke, bet taip pat sunkiau pripras prie aplinkos dirgiklių.

2. Gali tekti pasiimti atostogas (nu čia tai jau visai p******...) Taip, ne visada yra galimybė pasiimti atostogas ir pirmas dvi savaites su šuniuku praleisti namuose, tačiau tokia praktika gali būti net labai naudinga. Šuniukai visada nori tuštintis po miego, todėl galėsite stebėti, kada šuniukas prabunda, ir tuomet išvesite jį į lauką. Pirmomis dienomis vaikščiojimas į lauką bus tikrai dažnas, tačiau nebūtinai „turiningas“ – taip, tam tikrai reikės kantrybės.

3. Stebėkite augintinio siunčiamus ženklus. Dažnai šeimininkai teisinasi, kad šuo tikrai tikrai, jau tikrai tikrai tikrai jokio ženklo nerodė, bet realybė yra kiek kitokia. Jei pastebėtumėte, kad šuniukas ima uostinėti kilimą, sukti ratus ar smarkiau lekuoti, tai yra tikrai aiškūs ženklai, kad jūsų augintinis nori į lauką. Netingėkite jo išvesti.

4. Bausti negalima pasigailėti. Kur dėsime kablelį? Taip, iš tiesų bausti negalima. Jei namuose rasite balutę ar krūvelę, ją išvalykite tyloje, o mintyse galite tris kartus pakartoti „esu kaltas, esu kaltas, esu labai labai labai kaltas“. Tai jūs nepastebėjote, kad jūsų augintiniui reikia į lauką, todėl bausti galite tik patys save. Jei šunį pagautumėte „nusikaltimo vietoje“, jūs dar galėtumėte elgesį pakoreguoti: tokiu atveju reikėtų sakyti „ne“, arba „fu“, ir tuojau pat išvesti augintinį į lauką.

5. Nepamirškite apdovanojimų. Kai šuniukas padaro „reikalus“ lauke, nepamirškite jo pagirti ir už tai apdovanoti gardžiu kąsneliu. Nebijokite atrodyti keistai – ar jums tikrai rūpi, ką pagalvos kaimynas iš trečio ar penkto aukšto? Dabar svarbiausia – išmokyti augintinį tinkamo elgesio, todėl negailėkite jam pagyrimų. Žinoma, taip pat nepamirškite susirinkti šuns paliktų „dovanėlių“.

6. Kiek kartų reikės vesti į lauką? Suaugusiam šuniui visiškai pakanka 2-3 kartų per dieną, tačiau jaunesnius nei vienerių metų šuniukus teks vesti dažniau. Atminkite – kiek kartų augintinį šersite, tiek jis ir tuštinsis, todėl „sustyguokite“ šėrimo režimą.

Šeštoji problema: šuo kandžioja rankas

Jauni šuniukai dar nesupranta, kad rankų kandžiojimas nėra pats tinkamiausias elgesys, todėl jūs turėsite  savo augintinį išmokyti, kaip jis turėtų elgtis.

Svarbu: niekada nežaiskite vien tik rankomis. Jei leisite augintiniui kandžioti jūsų rankas, vėliau tai gali tapti tikrai rimta problema. Užkirskite tam kelią kiek įmanoma anksčiau.

Taigi, ką daryti? Jei tik šuniukas pradeda kandžiotis, pasiūlykite jam žaislą. Tokiu būdu nukreipsite augintinio dėmesį, ir vėliau jis nebandys kandžioti jūsų rankų ar kitų kūno dalių. Pravartu išmokyti šuniuką komandos „Pasiimk žaisliuką!“, ir šią komandą tarti kas kartą, kai tik augintinis bandys kandžiotis. Parodykite augintiniui, kad jums skauda, kai jis jus kandžioja – cypimo garsas turėtų atkreipti šuniuko dėmesį.

Jei tik šuniukas pradeda kandžiotis, sudrausminkite ir leiskite kelias minutes pabūti vienumoje (uždarykite šunį į narvą ar į kitą patalpą). Po kelių minučių išleiskite. Jei elgesys kartojasi, šuniukas ir vėl praras galimybę būti su jumis. Svarbu kuo anksčiau parodyti, kad kandžiojimosi jūs tikrai netoleruosite, tad tuomet, jei elgesys kartojasi, jis gauna „nuobaudą“ – nebegali leisti laiko su jumis. 

Septintoji problema: šuo pabėga ir neatsišaukia

Kol šuo neturi pakankamai stiprių dresūros pagrindų, geriausia jo nepaleisti lakstyti be pavadėlio. Vis dėlto, praktikuotis yra tiesiog būtina – juk kartais pasitaiko situacijų, kada netyčia atsisega pavadėlio karabinas, nutrūksta petnešų žiedas, ir t.t. Pradėkite mokytis su pavadžiu (5 metrų ir daugiau). Vaikščiokite su šunimi, o tada, jei augintinis išsiblaško, bėkite nuo šuns, ir kvieskite jį ateiti pas jus. Šį pratimą reikėtų kartoti kasdien – anksčiau ar vėliau šuo tikrai išmoks grįžti pas jus pakviestas.

Situacija: šuo žaidžia su kitu šunimi ir nė nenori girdėti kvietimo. Ką daryti? Greičiausiai lakstysite su pavadėliu bandydami šunį pagauti ir prisegti arba (blogesnis scenarijus) nubausite šunį, kai jis galų gale grįš pas jus. Bet juk jis atėjo! Na, biški gal ir pavėlavo, bet kam nepasitaiko... Natūralu, kad jaunam šuniukui gali būti įdomiau nauji dalykai nei šeimininkas, todėl labai svarbu kiek įmanoma dažniau praktikuotis šunį pasikviesti pas save. „Išnaudokite“ draugų ar giminaičių šunis: kai šunys tarpusavyje žaidžia, nelaukite, kol žaidimas taps nevaldomu, ir atsikviesti šunis neturėsite jokių šansų. Stenkitės kiek įmanoma dažniau šunį kviesti pas save, o už sugrįžimą pas jus gausiai apdovanokite. Taip, jūs galite nutraukti žaidimą ne vieną ir ne du kartus – jei kvietimą praktikuosite pakankamai dažnai, šunį galėsite pasikviesti bet kurioje situacijoje (pradžioje galite naudoti ilgus pavadėlius – kviesdami šunis pas save galėsite truktelėti pavadžio galą). Kai šuo grįžta pas jus, pasistenkite ilgiau išlaikyti jo dėmesį – šiek tiek pažaiskite, apdovanokite TROKŠTAMAIS kąsneliais, o tuomet leiskite toliau lakstyti, arba keliaukite kitur. Pasistenkite, kad prisegtas pavadėlis nesudarytų linksmybių pabaigos asociacijos.

Pasivaikščiojimas miške: jei siekiate, kad šuo nenubėgtų toliau nei per kelis žingsnius, taip pat naudokite ilgą pavadėlį. Pasivaikščiojimų miške metu užsekite šuniui 5-15 metrų pavadėlį, ir leiskite jam vilktis žeme. Kai matote, kad šuo nutolsta nuo jūsų, užminkite pavadėlio galą, ir pasišaukite šunį sugrįžti. Jam sugrįžus apdovanokite skanėstu. Tikėtina, kad tokio paskatinimo šuo norės dar ne vieną kartą, taigi, nuolat stebės, kur jūs esate.

Kodėl šuo neatbėga vos tik pašaukiate? Nes jam neapsimoka. Nes šiuo metu jis turi svarbesnių užsiėmimų. Nes nubėgus pas šeimininką bus prisegtas pavadėlis ir linksmybės baigsis. Nes šeimininkas yra nubaudęs už tai, kad šuo pas jį grįžo pavėluotai. Kurkite tokias situacijas, kad šuo suprastų, jog grįžti pas jus yra vienas malonumas. Grįžimas pas šeimininką visada turi būti smagus ir dovanojantis tik teigiamas emocijas. Jei taip nebus, nėra ko stebėtis, kad šuo vengia pas jus sugrįžti.

Svarbu: ne visų veislių šunis galima drąsiai paleisti bėgioti miške. Pavyzdžiui, bigliai ar kitų savarankiškų veislių atstovai ne visada yra linkę sugrįžti pas šeimininką. Būkite atsargūs.

Devintoji problema: šuo saugo savo maistą

Kartais šunys nusprendžia „pamokyti“ savo šeimininkus, kad jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis negalima prieiti valgio metu. Tokiu atveju šuo gali siųsti įspėjimą urzgimu: šeimininkai neretai išsigąsta, ir palieka šunį vieną. Šiai problemai užkirsti kelią nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: jei šuniui valgant maisto pridėsite papildomai, šuo greitai supras, kad visiškai nieko tokio, jei šeimininkas valgio metu prieina arčiau. Jei šuo graužia savo kramtalą, ant jo galite užtepti kepenėlių pašteto – tai šunį tikrai maloniai nustebins! Jei šį paprastą pratimą kartosite ganėtinai dažnai, galite būti užtikrinti, kad maisto saugojimo problema nebus baisi.

Dešimtoji problema: šuo reikalauja kąsnelių nuo stalo

Na, juk nieko tokio, jei šuniui duosiu šiek tiek kotleto? Pusę šašlyko? Ledų? Na, gerai, kąsnelį picos? Juk nuo to tai tikrai tikrai nieko nenutiks! Juk ne kiekvieną dieną duodu!

Taip, gal šuniui iš tiesų nieko nenutiks, bet... Duodami maisto nuo stalo pratinate augintinį prie labai blogo įpročio – „maisto reketo“. Jei duosite vieną kartą, augintinis prašys ir kitą kartą, kol galiausiai situacija taps nevaldoma. Pirmoji taisyklė, kurios turėtų laikytis visi šeimos nariai – NEDUOTI JOKIO MAISTO NUO STALO. Na, bet šuo taip gražiai žiūri...Taip, šunys gali tapti tikrai talentingais manipuliatoriais, todėl šią problemą geriausia spręsti dar tada, kai problemos dar nėra. Kai valgote, galite palikti šunį kitoje patalpoje arba uždaryti jį į narvą (jei šuo yra prie jo pripratintas). Jei augintinis grauš jam skirtą kramtalą, tikėtina, kad nė nepastebės, kad jūs taip pat valgote.

Tai – tik dalis problemų, su kuriomis tenka susidurti dažnam šunų augintojui. Kai kurias jų galima išspręsti savarankiškai, tačiau dažnais atvejais geriausia išeitimi gali būti dresūros mokykla, kurioje gausite tikrai naudingų patarimų, ir kartu su specialistais galėsite pakoreguoti augintinio elgesį.

Na, ir dar šiek tiek bėdelių...

Šuo yra reaktyvus

Pasivaikščiojimų metu sunku prasilenkti su žmonėmis ar kitais šunimis? Šuo nori su visais draugauti arba ant visų loja? Tokiu atveju vertėtų mokytis į viską reaguoti gerokai ramiau. Išeikite pasivaikščioti į ganėtinai ramią vietą, kurioje galite sutikti vieną kitą „dirgiklį“. Pasiimkite klikerį ir daug skanaus maisto. Eikite įprastu tempu. Kai šuo pasižiūri į jį sudominusį objektą, tačiau dar nespėjo „nusirauti“ ar pradėti loti, spauskite klikerį ir duokite skanėstą. Eikite toliau. Pamatėte, kad šuo į kažką pasižiūrėjo? Vėl spauskite klikerį, ir vėl duokite kąsnelį. Šuo pasižiūrėjo į kokį nors objektą, o tuomet – iš karto pažiūrėjo į jus? Bravo! Nepagailėkite skanių kąsnelių! Ilgainiui šuo supras, kad iš šeimininko galima sulaukti tikrai smagių dalykų, todėl kiti objektai nėra tokie svarbūs. Maža to, jūsų šuo įpras tarsi atsiklausti jūsų leidimo, kaip jam vertėtų elgtis. Šį pratimą vertėtų atlikti kasdien. Asišarvuokite kantrybe!

Išsiskyrimo nerimas

Šios problemos vystymuisi gali turėti įtakos daugybė įvairių veiksnių: šuns veislė,  ankstesnės patirtys, nuolatinis buvimas su šeimininku, genetika, ir t.t. Jei jūsų šuo kenčia nuo išsiskyrimo nerimo, apie tai gali pranešti... jūsų kaimynai, nes likęs vienas šuo gali visą dieną kaukti. Taip pat ši problema pasireiškia nuolatiniu šeimininko persekiojimu, daiktų niokojimu, letenų laižymu, viduriavimu, šlapinimusi ant baldų,  ir t.t., tačiau visi išvardinti dalykai nebūtinai reiškia būtent šią problemą. Kai kurie šunys graužia batus ar niokoja kitus daiktus, nes paprasčiausiai...pajunta laisvę! Šeimininkas, kuris visada draudė graužti baldus ir batus, pagaliau išėjo, taigi... vakarėlis prasideda!

Jei nežinote, ar jūsų augintinis likęs vienas išlieka pakankamai ramus, vertėtų pasistatyti kamerą, kuri padės jums sužinoti, ką šuo veikia namuose. Išsiskyrimo nerimo problemą turintys šunys dažniausiai jau pirmąjį pusvalandį ima elgtis kitaip nei prie šeimininko: loja, kaukia, sinkščia, slampinėja po namus, graužia daiktus, šlapinasi ant baldų, drasko duris, ir t.t.

Jei nesate užtikrinti, ar jūsų augintinis kenčia nuo išsiskyrimo nerimo, galite paprašyti draugo pagalbos. Paprašykite, kad jis ateitų į jūsų namus, kai jūsų nebus namuose, su juo šiek tiek pažaistų ir pasiūlytų jam skanėstų. Jei augintinis neims net ir pačių mėgstamiausių kąsnelių, galite neabejoti, kad išsiskyrimo nerimo problema tikrai egzistuoja, taigi, jums reikės imtis tam tikrų veiksmų plano.

Taigi, ką vertėtų daryti?

Tas graudus atsisveikinimas... Pagalvokite apie paskutinį atsisveikinimą su savo šunimi. Jums reikėjo išeiti į darbą, o šuo žiūrėjo tokiomis gailiomis akytėmis... ką jūs darėte? Dramatiškai atsisveikinote su savo keturkoju draugu, ir pažadėjote, kad tikrai tikrai grįšite, kad ir kaip būtų baisu likti vienam namuose? Pirmiausia atsisveikinimas su šunimi turėtų būti tarsi įprastas dalykas – jokių apsikabinimų, graudžių žodelių ar kitokių Oskaro vertų scenų. Jūsų išėjimas į darbą yra visiškai natūralus dalykas, todėl kam reikia visa tai dramatizuoti? Grįžę į namus taip pat nepulkite glėbesčiuotis, – dėmesį augintiniui rodykite tada, kai jis bus ramus.

Po truputį mokykite šunį likti vieną. Jei visą laiką buvote su augintiniu namuose, o vieną dieną paėmėte ir išėjote, šuniui tai gali būti tikrai neįprasta ir labai baisu. Pratinti augintinį likti vieną reikėtų palaipsniui, todėl nusiteikite, kad tam reikės šiek tiek jūsų kantrybės. Iš pradžių galite išeiti vos porai minučių, o tuomet, jei augintinis liko ramus, grįžę už tai jį pagirkite.

Šuo tampa neramus, jei pamato, kad aunatės batus? Šunys puikiai įsimena įvykių seką: šeimininkas apsiavė batus, apsivilko striukę, ir išėjo pro duris... Taigi, jei šuo nenori likti vienas namuose, jis gali pulti prie durų, loti, šokinėti ar kitaip rodyti, kad pasiimtumėte jį kartu. Būtent todėl šeimininkai turėtų pasistengti sukurti visiškai naują asociaciją: batų apsiavimas nebūtinai reiškia šeimininko išėjimą. Apsiaukite batus, apsivilkite lauko drabužius, ir... niekur neikite. Paskaitykite knygą, išsikepkite karštų sumuštinių, išgerkite kavos. Na, o tada nusirenkite ir niekur neikite. Jei šį pratimą kartosite pakankamai dažnai, šuniui jūsų „išėjimo ritualai“ nebeatrodys tokie dramatiški.

Nepamirškite iškrauti šunį fiziškai ir emociškai. Suprantama, rytais ne visada yra laiko ir noro eiti į ilgus pasivaikščiojimus ar užsiimti kita veikla su šunimi, tačiau būtent tai gali užtikrinti, kad dienos metu šuo jaustųsi pakankamai gerai. Atminkite, kad tarp pavargusio ir laimingo šuns galime dėti lygybės ženklą, todėl pagalvokite, kaip galėtumėte iškrauti šunį. Tai gali būti ilgesnis pasivaikščiojimas, įvairi protinė veikla, paieškos žaidimai, ir t.t. Jei šuo dievina žaidimus su kamuoliuku, nepamirškite, kad po šios veiklos šuniui yra tiesiog būtina tokia veikla, kuri leistų nusiraminti (pavyzdžiui, galite naudoti uostymo kilimėlį).

Keiskite mitybos įpročius. Jei nuo išsiskyrimo nerimo kenčiantį šunį šerdavote prieš išeidami į darbą, galite pabandyti pakeisti šį įprotį: maisto dubenį paduokite tik tada, kai išeinate pro duris. Jei augintinis bus alkanas, jis, žinoma, noriai valgys, taigi, išėjus jums iš namų nesielgs destruktyviai.

DĖMESIO: jei šuniui duosite kažką labai vertingo (pavyzdžiui, ilgai „grojantį“ kramtalą), neatimkite jo vos tik grįšite namo, nes priešingu atveju šuo gali imti jį saugoti.

Palikite šuniui interaktyvių žaislų. Galite palikti šuniui prikimštą „Kong“ žaislą (vasaros metu taip pat galite jį užšaldyti). Jei šuo žaislų ar kitų daiktų per daug intensyviai negraužia, taip pat gali pasiteisinti anksčiau minėti uostymo kilimėliai ar kiti interaktyvūs žaislai. Jei šuo turės pakankamai veiklos, jis  paliktas vienas neliūdės.

Garso ir šviesų! Jei augintinį paliekate vieną vakare,  kambaryje galite palikti įjungtą šviesą ir grojantį radiją arba įjungtą televizorių. Užsienio šalyse yra gana populiaru palikti įjungtą DOGTV: ši programa rodo įvairius vaizdus, kurie patraukia šuns dėmesį, todėl augintiniui netenka liūdėti. Taip pat galite palikti įjungtą CD grotuvą – šunis gali raminti regis ar klasikinė muzika. Pasistenkite, kad muzika negrotų pernelyg garsiai (ji neturėtų slopinti kitų garsų). Jei jums muzika yra per garsi, jūsų augintiniui – tuo labiau. Įjunkite muziką dar tada, kai esate namuose – pasistenkite, kad įjungto grotuvo šuo nesusietų su jūsų išvykimu.

Raminantys lašiukai: taip ar ne? Jie gali padėti, jei yra naudojami su kitomis priemonėmis, tačiau jokie lašai neatliks vso darbo už jus. Tai – tik pagalbinė priemonė (kaip ir raminantys papildai, skanėstai, ir t.t.)

Antistresiniai marškinėliai. Ši priemonė gelbsti tada, kai augintinis bijo įvairių garsų (griaustinio, fejerverkų, ir t.t.), tačiau taip pat jie gali pagelbėti ir kovojant su išsiskyrimo nerimu. Prie šių marškinėlių reikėtų pratinti palengva: iš pradžių tik parodykite marškinėlius, pridėkite prie augintinio nugaros, ir iš karto apdovanokite. Po truputį pratinkite augintinį, kad šis daiktas visuomet apdovanoja daugybe gardžių kąsnelių, todėl netrukus galėsite uždėti marškinėlius ir juos nuimti. Iš pradžių palikite juos kelioms minutėms ir už tai šuniui „sumokėkite“, o vėliau laiką ilginkite. Kurį laiką marškinėlius apvilkite tik tada, kol esate namuose. Pasistenkite, kad šuo nesusietų marškinėlių užvilkimo su jūsų išvykimu.

Parengė: Loreta Puskunigė