Šunų augintojai ne taip ir retai skundžiasi, kad jų mylimas keturkojis „nieko nevalgo“. Ne ne, jam nepatinka joks sausas maistas. Jis mėgsta tik šašlykus ir kotletus! Toks pasakymas neretai sukelia šypseną – juk prie tokios mitybos šunis pripratina patys šeimininkai. Deja, gana dažnai tai priveda prie gana rimtų problemų, apie kurias ne visada susimąstoma. Vis dėlto, išrankus šuo neretai reiškia tai, kad šeimininkas yra... labai lengvai palaužiamas.
Tos gailiai žiūrinčios akytės...
Pirmas dalykas, kurį turėtumėte uždrausti visiems šeimos nariams – tai duoti augintiniui maistą nuo stalo. Net jei galvojate, kad nuo vieno karto tikrai nieko nenutiks, labai stipriai klystate. Anksčiau ar vėliau tikrai imsite skųstis, kad šuo nuolatos reikalauja maisto, kai prie stalo sėdi šeimos nariai. Atlaikysite reketą? Nemanau. Ilgainiui tai taps tikrai rimta problema, todėl užkirskite tam kelią kiek įmanoma anksčiau.
Šuo nenori jam skirto maisto
Kiek laiko duodate šuniui „įveikti“ savo maisto porciją? Visą dieną? Štai jums ir nevalgumo problemos priežastis. Jei maisto resursai yra visada pasiekiami, natūralu, kad šuniui maistas nedaro pernelyg didelio įspūdžio, taigi, šeimininkai bando ieškoti būdų, kaip tą maistą paskaninti. Gal grietinės? Gal aliejaus? O gal juodosios gulbės širdelių? Jei maistas bus nuolatos paliekamas dubenėlyje, pavargsite galvoti, kuo šunį nustebinti, tačiau gera žinia yra tai, kad problema yra nesunkiai išsprendžiama. Kai patieksite šuniui jo maisto porciją, ją suvalgyti duokite ne daugiau nei 15 minučių. Jei per šį laiką maistas lieka nepaliestas ar iki galo nesuvalgytas, dubenėlį patraukite, ir pasiūlykite tik kito šėrimo metu.
„Bet juk tai žiauru...“
Negalvokite, kad jūs verčiate šunį badauti. Veikiau priešingai – tokiu būdu ugdote sveikesnius mitybos įpročius. Jei augintiniui skirtas sausas maistas nuolatos paliekamas dubenėlyje, dienos eigoje augintinis gali suvalgyti vos po kelias maisto granules, ir tokiu būdu tarsi pasisotina. Suvalgomo maisto kiekiai ilgainiui gali smarkiai mažėti, todėl ims kristi šuns svoris, o ilgainiui dėl maistinių medžiagų trūkumo gali išsivystyti įvairios sveikatos problemos. Dar viena blogybė – tai maisto resursų saugojimas. Kartais būtent paliekamas maistas gali tapti šuns agresijos priežastimi – šuo gali neleisti prieiti prie dubenėlio, ar pan. Taigi, jei jūsų šuo nevalgo jam skirto maisto, pirmiausia turėtumėte pagalvoti, ar jį tinkamai šeriate. Dažnai nevalgumo priežastis yra ne parinktas maistas, o patys šeimininkai.
„Na, Bobikai, už tėvelį ir už mamytę!“
Jei šuo nevalgo, neskatinkite jo tai daryti. Na, juk pavalgyti reikia jam, o ne jums? Tikrai nereikia tų kąsnelių už „tėvelį ir už mamytę“. Neraginkite šuns valgyti, nes „ateis Reksas ir maistą atims“. Skamba absurdiškai? Deja, tokį elgesį propaguoja ne taip ir mažai šeimininkų. Na, juk norisi, kad „vaikas“ pavalgytų, ar ne? Bet... Jei šuo nevalgo, vadinasi, jis nėra alkanas.
Na, bet tą brangų maistą tai jau tikrai valgys!
Brangus maistas nebūtinai yra pačios geriausios sudėties, o ir šuo nebūtinai jį tinkamai įvertins. Dresūros pamokų metu išlepinti šunys neretai išspjauna net ir pačius brangiausius skanėstus, kurie (šeimininkų manymu) augintiniui turėtų palikti labai didelį įspūdį. Maistas turėtų būti toks, koks šuniui atrodo tikrai vertingas: tai gali būti ir džiovinti subproduktai, ir sūris ar net „daktariškos“ dešrelės, tačiau tokio maisto augintinis neturėtų gauti kasdien (juo labiau tokie gardumynai neturėtų atsidurti šuns dubenėlyje). Jei šuo bus alkanas, jis tikrai valgys. Jei jis žinos, kad maisto gali gauti bet kada, jis nematys prasmės vargintis. Dresūros pamokos augintiniui turi atrodyti tarsi šventė – juk jų metu gauna tokio maisto, kurio kasdienybėje tikrai nesimėto.
Ar yra tikrai tikrai nevalgių šunų?
Jei šeimininkai neduoda maisto nuo stalo ir neieško būdų, kaip čia tą augintinį nustebinus, bet šuo vis tiek nenori jokio maisto, vertėtų ieškoti sveikatos problemų. Sveikas šuo tikrai nesirinks badavimo ilgiau nei tris dienas, todėl nevalgumas kartais yra ganėtinai rimtas signalas, kad reikėtų apsilankyti pas veterinarą. Nors kartais šunų šeimininkai sako, kad tas nevalgumas būdingas tam tikroms veislėms, tačiau nenustebkite – dažniausiai tai yra nedidelių ir tikrai mielų veislių atstovai. Taigi, nieko keisto, kad šeimininkams yra sunku atsispirti pagundai šiek tiek augintinį palepinti.
Trumpa atmintinė
1. Neduokite maisto nuo stalo;
2. Nepalikite maisto dubenėlyje ilgiau nei 15 minučių;
3. Neieškokite būdų, kaip maistą paskaninti;
4. Neįkalbinėkite šuns pavalgyti ir negirkite jo už tai, kad jis valgo;
5. Skanėstai turi būti uždirbami;
6. Nevalgumas gali būti susijęs su sveikatos problemomis.
Parengė: Loreta Puskunigė