Įsivaizduokite situaciją. Iš lovos išlipate „ne ta koja“. Išgeriate kavos, ir pasiūlote šuniui eiti į lauką. Jis, žinoma, tuo labai apsidžiaugia. Liepiate šuniui atsisėsti, o jūsų balsas išduoda, kad esate sudirgęs. Šuo atsisėda ir nusižiovauja. Išeinate į lauką. Šuo šiek tiek patempia pavadėlį, jūs jį sudrausminate. Šuo nusuka galvą į šoną ir ima uostinėti žemę. Kai pasiekiate mišką, paleidžiate šunį lakstyti be pavadėlio, o po kelių minučių jį pasikviečiate atgal. Šuo lėtai eina link jūsų, uostinėja žemę. Kodėl taip nutinka? Galbūt šuo iš jūsų šaiposi? Tikrai ne. Galvos nusukimas į šoną, žemės uostinėjimas ir žiovavimas yra šuns raminimosi požymiai. Šuo geriau nei kas kitas jaučia jūsų nuotaikų pokyčius, ir norėdamas išvengti konflikto tą demonstruoja savo kūno kalba. Kitaip tariant, tokia kūno kalba šuo bando nusiraminti pats, ir tą rekomenduoja mums patiems.
Šunys kalba. Ir kalba jie labai nemažai. Svarbiausia yra tai, kad mes tinkamai interpretuotume jų siunčiamus signalus. Aprašytoje situacijoje žiovavimas, galvos nusukimas į šoną bei žemės uostinėjimas išduoda, kad šuo jaučia šiokį tokį stresiuką, ir tokiu būdu jis bando nusiraminti.
Galvos nusukimas į šoną. Šuo tokiu būdu parodo, kad jis nenori konfliktuoti, todėl tokiu savo gestu gali parodyti kitam gentainiui, kad jis nekelia jokio pavojaus ir neturi jokio noro aiškintis santykius. Įdomu tai, kad šunys puikiai „nuskaito“ ir identiškus žmogaus rodomus signalus – jei sutiktumėte nedraugiškai nusiteikusį šunį, tikėtina, kad visiškai pakaktų nusukti galvą į šoną, ir šuniui taps visiškai aišku, kad jūs nenorite konflikto. Taigi, tokiu atveju tiesiog išsiskirstytumėte savais keliais.
Apsilaižymas. Kartais šunų šeimininkai mano, kad tokį elgesį iššaukia užuodžiamas malonus kvapas, tačiau reikėtų įsivertinti, kada taip nutinka. Jei jūs barate šunį, o jis vis apsilaižo lūpas, tai tikrai nereiškia, kad jį domina maistas. Tai yra streso signalas, kuris gali pasireikšti labai įvairiose situacijose: kai šuo pamato kitą šunį (ir tai jam kelia baimę), kai šuniui atliekamos tam tikros procedūros (pavyzdžiui, kerpami nagai), kai šuo turi per mažai asmeninės erdvės (kai jis įspraudžiamas į kampą), ir t.t.
Sustingimas. Situacija: šuo laksto parke, kai staiga atbėga kitas šuo, ir yra nusiteikęs apsiuostyti. Jūsų šunį toks gentainio pasirodymas gąsdina, todėl jis sustingsta ir nejuda. Atbėgęs šuo apuosto jūsų šunį ir nubėga savais keliais. Sustingęs šuo pasirodė neįdomus objektas, taigi, nebuvo nei žaidimo, nei peštynių.
Sulėtėjęs judėjimas. Sulėtinti judesiai taip pat gali būti interpretuojami kaip nusiraminimo požymiai. Jei jūs paleidžiate šunį lakstyti be pavadėlio, o vėliau norite jį prisegti, link šuns eikite labai lėtai: tai nuramins jūsų augintinį, ir jums nereikės lakstyti po pievas ir laukus bandant jį pagauti (žinoma, visada yra geriau mokytis šimtaprocentinės atsišaukimo komandos – tokiu atveju jums nereikės stengtis pagauti savo šunį). Kartais šunys bando nuraminti ir mus pačius: jei komandas tariame pernelyg dirgliu balsu, šuo gali vykdyti nurodymus, tačiau tą daryti labai lėtai. Kodėl? Tokiu būdu šunys bando mus nuraminti...
Nusilenkimas. Toks šuns kūno kalbos signalas gali būti interpretuojamas ir kaip kvietimas pažaisti, ir kaip nusiraminimo būdas. Toks gestas gali būti pastebimas tada, kai šuo kviečia kitą šunį pažaisti, ar kai šuo šiek tiek nervinasi (pavyzdžiui, kai treniruotės metu iš šuns reikalaujame per daug, ir jis nežino, kaip vertėtų elgtis). Stebėkite, kur yra nukreiptas šuns žvilgsnis – jei nusilenkimo metu šuo nusuka galvą nuo kito šuns, tikėtina, kad tokiu gestu šuo demonstruoja, kad norėtų išvengti konflikto.
Atsisėdimas arba atsigulimas. Tai – taip pat pakankamai akivaizdus raminimosi ženklas, kuris gali būti demonstruojamas teritorijoje pasirodžius kitiems šunims. Jei šuo atsigula ant nugaros, tokiu būdu jis demonstruoja nuolankumą ir taip tarsi šaukte šaukia, kad jis TIKRAI nenori konfliktuoti. Žmogaus atsigulimą šuo taip pat gali interpretuoti kaip nusiraminimo ženklą. Jei manote, kad jūs išgąsdinote savo šunį, trumpam atsigulkite ant sofos – tikėtina, kad šuo nurims vos po kelių sekundžių.
Žiovavimas. Nemanykite, kad šuo žiovauja tik tada, kai jis nori miegoti. Iš tiesų tai yra pakankamai aiškus ženklas, kad šuo jaučia stresą, ir tokiu būdu bando nusiraminti. Šuo gali žiovauti veterinarijos klinikoje, kai šuo yra turi per mažai asmeninės erdvės (pavyzdžiui, kai vaikai pribėga jį paglostyti), ir t.t. Jei matote, kad šuo kažko išsigando, pabandykite nusižiovauti – galite nustebti, kad augintinis jums atsakys tuo pačiu!
Uostinėjimas. Puikus raminimosi signalas, kurio naudinga išmokyti savo augintinius (uostinėjimo metu susitelkiama į vieną juslę, todėl klausa ir rega natūraliai tarsi užsiblokuoja): mokymas uostinėjimo gali padėti įveikti fejerverkų ar kitų „baubų” baimę. Jei šuo patektų į tokią situaciją, kuri jam keltų nerimą, tikėtina, kad jis pasirinks uostinėjimą kaip alternatyvią elgseną. Uostydamas žemę šuo tiesiog „prastums“ laiką, kol keliantis baimę objektas paprasčiausiai pasišalins.
Uodegos vizginimas. Vizganti uodega nebūtinai reiškia, kad šuo yra laimingas. Taip, tam tikrose situacijose uodegos vizginimas reiškia būtent tai, tačiau tikrai ne visada. Vertėtų atidžiau pažvelgti ir į kitus šuns rodomus gestus (ir įvertinti konkrečią situaciją). Pavyzdžiui, jūs grįžtate namo, ir pamatote, kad šuo sugraužė jūsų batus. Pakeliate balso toną, o šuo užsimerkia ir vizgina uodegą. Tokiu elgesiu šuo stengiasi jus nuraminti.
Nusipurtymas. Jei šunį pernelyg intensyviai paglostytumėte, atitraukę rankas pastebėtumėte, kad šuo nusipurto. Ką tai reiškia? Šuo tokiu būdu tarsi atsikrato stresu, todėl tai parodo, kad ką tik nutiko kažkas tokio, kas jį privertė jaustis ganėtinai nepatogiai.
Svarbu: kai norite prisegti šuns pavadėlį ar atlikti kitą veiksmą, niekada nesilenkite virš šuns – verčiau atsitūpkite ir atlikite, ką esate suplanavę. Palinkimas virš šuns kūno interpretuojamas kaip baisus grasinimas, todėl šuniui tai gali sukelti tikrai nemažą stresą.
Šunys jaučia stresą tada, kuomet patenka į tokias situacijas, su kuriomis negali tinkamai susitvarkyti. Streso nereikia bijoti. Jis yra būtinas kiekvienam mūsų, nes būtent jis išmoko tam tikrose situacijose šiek tiek pasukti galvą ir priimti tinkamus sprendimus. Šunų pasaulyje „sveikas“ stresas taip pat yra reikalingas! Svarbiausia – užtikrinti, kad streso lygis nebūtų pernelyg aukštas, nes priešingu atveju tai gali sukelti virškinimo problemas, odos susirgimus ar kitas ligas (taip pat ir elgsenos problemas).
Tai, kad šuo rodo streso signalus, yra tiesiog nuostabu, nes mes turime galimybę į tai tinkamai sureaguoti. Stebėkite, kokiose situacijose šuo ima demonstruoti streso požymius ir padėkite jam įveikti tam tikrus sunkumus. Pavyzdžiui, jei intensyvaus glostymo metu pastebėtumėte, kad šuo ėmė žiovauti ar laižyti lūpas, tai bus pakankamai akivaizdus ženklas, kad jūsų augintiniui reikia erdvės. Neignoruokite to.
Vis dėlto, tam tikrose situacijose streso požymiai tampa gerokai intensyvesni:
- Šuo graužia daiktus (ypač likęs vienas namuose);
- Šuo loja arba kaukia;
- Į tam tikrus dirgiklius (pavyzdžiui, į durų skambutį) šuo reaguoja labai ekspresyviai;
- Šuo laižosi letenas;
- Šuo labai intensyviai kasosi;
- Šuo gaudo savo uodegą;
- Šuo tuštinasi ne vietoje;
- Šuo prarado apetitą;
- Šuo atrodo nervingas;
- Šuo ėmė elgtis agresyviai.
Jei pastebėtumėte vieną šių požymių, turėtumėte gerai pagalvoti, ką galite pakeisti. Pavyzdžiui, daiktų graužimas gali būti siejamas su nerimu jums išėjus į darbą ar tiesiog veiklos trūkumu (būtent todėl prieš palikdami šunį vieną turėtumėte jį „iškrauti“). Taip pat naudinga mokyti šunį likti narve – tai yra svarbu dėl paties šuns saugumo.
Ar šuo gali prarasti kalbos dovaną?
Taip, taip iš tiesų gali nutikti, tačiau čia kalbame ne apie šuns balsą, bet apie kūno kalbą, kuri šunų pasaulyje yra pati svarbiausia. Jauni šuniukai įprastai rodo labai daug streso signalų, ir tai yra puiku, nes tai parodo, kaip šuo iš tiesų jaučiasi. Vėliau šių signalų gali būti rodoma vis mažiau ir mažiau... Taip gali nutikti tuomet, kada šuo rodo nusiraminimo signalus, tačiau vis tiek yra užpuolamas kito šuns, arba... už rodomus signalus jį nubaudžia pats šeimininkas. Pavyzdžiui, jei šuo jaučiasi nesaugiai ir nori padidinti distanciją, jis gali urgzti. Šeimininkui tai atrodo labai „nemandagu“, taigi, už tai šuo yra nubaudžiamas. Kaip manote, kokios to pasekmės? Taip, šuo daugiau niekada nebeurgs, tačiau identiškoje situacijoje jam neliks nieko kito kaip tik kąsti. Jei šuo praranda kalbos dovaną, nutinka tikrai baisūs dalykai, taigi, vertėtų pasistengti, kad taip nenutiktų.
Kantrybės taurė
Mūsų kantrybės taurė anksčiau ar vėliau prisipildo, o jau tada... laukite bėdos. Šunų pasaulyje viskas taip pat: kantrybės taurė pildosi lašas po lašo, kol galiausiai galima tikėtis „neadekvačios“ šuns reakcijos. Kaip tai? Na, įsivaizduokime:
Pirmas lašas. Išeidami į kiemą prasilenkiate su nedraugišku šunimi. Jūsų šuo jo „išpuolį“ didvyriškai atlaiko.
Antras lašas. Šuo jau ketino kelti koją prie pasirinkto krūmelio ir nusilengvinti, bet... pribėgo vaikai ir ėmė jį glostyti.
Trečias lašas. Šuo jau tūpėsi daryti krūvelę, bet balandžius lesinanti moteris nusprendė jį pakalbinti.
Ketvirtas lašas. Nuėjote į parką, ir staiga ėmė šaudyti fejerverkai.
Penktas lašas. Pradėjo lyti.
Pakeliui namo pasitaiko dar ne vienas dirgiklis, kol galiausiai prie pat namų sutinkate dar vieną kaimyną su šunimi. Jūsų šuo nebeatlaiko ir jį aploja. Pasivaikščiojimas nebuvo lengvas, taigi, šuns kantrybės taurė paprasčiausiai persipildė.
Kad taip nenutiktų, po kiekvienos stresą keliančios situacijos vertėtų šunį apdovanoti kuo nors maloniu. Tai gali būti ir mėgstamas kramtalas, ir žaidimas kartu su šeimininku: „gėrio“ ir „blogio“ pusiausvyra neleis persipildyti šuns kantrybės taurei, taigi, jis stresinėse situacijose galės reaguoti kur kas adekvačiau.
Parašykite komentarą Nutraukti komentarą