Jei tektų įvardinti dažniausią problemą, kuria skundžiasi šunų šeimininkai, tikriausiai tai būtų būtent pavadėlio tempimas. Deja, nėra jokio greito ir stebuklingo metodo, kuris išmokytų šunį netempti pavadžio ir eiti kiek įmanoma tvarkingiau. Vis dėlto, jei dirbsite nuosekliai, tikrai galite pasiekti puikių rezultatų. Taigi, nuo ko pradėti?
1 taisyklė: neleiskite šuniui veržtis pro duris. Jei vienoje situacijoje šuniui leisite veržtis į priekį, o kitoje – jau nebe, šuniui paprasčiausiai nebus aišku, ko iš tiesų iš jo norite. Viskas šiame pasaulyje šuniui turi atrodyti kaip juoda ir balta: jei atsiranda ir pilka spalva, tai lemia įvairius nesusipratimus, todėl nustatykite aiškias taisykles ir neleiskite šuniui suabejoti, kad gali būti kitaip. Taigi, grįžkime prie durų. Kas pro jas eina pirmas? Jūs? Šuo? Galbūt šuo pirmas išbėga pro duris, o jūs lekiate iš paskos? Jei taip, grįžkime prie durų slenksčio. Paprašykite šuns atsisėsti, ženkite link durų. Šuo išsėdi? Puiku! Palenkite durų rankeną. Šuo vis dar sėdi? Fantastika! Atidarykite duris. Ar šuo dar neišlėkė? Ne? Nuostabu? Pasikvieskite šunį ir eikite į lauką. Jei šuo labai impulsyvus, jam išsėdėti bus ganėtinai sunku, todėl reikės įdėti šiek tiek darbo. Pasodinkite šunį. Atverkite durų plyšelį. Šuo lekia pro duris? Cha, jam nepavyks! Taip, tikrai nepavyks, nes jūs netardami nė žodžio tas duris uždarysite, ir kai šuo šiek tiek nurims, galėsite vėl bandyti atverti plyšelį. Šuo vėl veržiasi? Uždarykite duris, ir viską kartokite nuo pradžių. Šuo labai greitai supras, kad durys atsiveria tik tada, kai jis elgiasi ramiai, taigi, į lauką galėsite išeiti nebėgdami paskui šunį.
2 taisyklė: šuo šeimininko niekur nenutemps. Ach, koks geras kvapas! Ui, koks įdomus akmuo! Och, drugelis! Kieme yra daugybė įdomių dalykų, su kuriais šuo nekantrauja susipažinti artimiau. Taip, šuniui yra būtina susipažinti su jį supančia aplinka, bet kam čia dabar reikia tempti tą šeimininką? Kaip tai kam? Nes norisi kuo greičiau viską išanalizuoti! Šeimininkai dažniausiai nėra tokie entuziastingi, ir jų visiškai nedomina kitų šunų paliktos „žinutės“, palikti pėdsakai ar dar kiti šunų pasaulio dalykai. Taigi, reikia mokytis susitarti su savo šunimi netempti to nelemto pavadžio... Labai svarbu šuniui suteikti erdvės pasiuostyti, bet... tai turi vykti tik tada, kai pavadėlis yra laisvas, o dar geriau, jei prieš tai paprašysite šuns kontakto. Pavyzdžiui, šuo nori pauostyti krūmą, pavadėlis įsitempia. Jūs pasikviečiate šunį pas save, paprašote pasižiūrėti į jus, ir kai tai įvyksta, atlaisvinate pavadėlį ir leidžiate šuniui pasiuostyti. Win-win.
3 taisyklė: jei pavadėlis įsitempia, sustokite. Einate gatve, tačiau matote, kad šuo žygiuoja gerokai sparčiau už jus, taigi, pavadėlis įsitempia. Tikrai nebūtina didinti tempo (tiksliau, tikrai nereikia to daryti), tačiau tikrai galite kai ką pakeisti. Jei pavadėlis įsitempė, tiesiog sustokite. Laukite, kol šuo priims sprendimą pats. Jei jis grįžta pas jus, gausiai apdovanokite. Negailėkite nei tų kepsnių, kuriuos su savimi visada nešiojatės (juk taip?), nei tų skanių skaniukų, dėl kurių šuo tiesiog pametęs galvą. Jei šuo nepriėmė tinkamo sprendimo, pasikvieskite pas save. Kai tik šuo ateina iki jūsų, apdovanokite ir pakeiskite judėjimo kryptį. Pavadėlis vėl įsitempė? Sustokite ir palaukite. Šuo atėjo pas jus? Valio! Apdovanokite jį, ir vėl judėkite į priekį. Visi geri dalykai įvyksta tik tada, kai pavadėlis yra laisvas, taigi, nelieka jokio reikalo ir nachališkai veržtis į priekį. Vaikščiodami su šunimi karts nuo karto pakeiskite judėjimo tempą, ir visuomet apdovanokite šunį už tinkamus sprendimus. Pavadėlio tempimo problemos sprendimas yra ilgas darbas, tačiau patikėkite – tikrai verta šiek tiek pasistengti.
Antkaklio/petnešų įtampos pratimas. Naudinga kasdien atlikti paprastą pratimą: timptelėkite už šuns antkaklio ar petnešų, pasakykite komandą, skirtą šuns dėmesio atkreipimui (tai gali būti šuns vardas, komanda „akys“ arba dar kitas žodis, kurį naudosite norėdami atkreipti šuns dėmesį), kai šuo atsisuka į jus, duokite skaniuką. Kartokite kasdien po 10-15 kartų. Šio pratimo tikslas – antkaklio ar petnešų įtampą susieti su atsisukimu į šeimininką, todėl atlikdami šį pratimą mokysite šunį į jus atsisukti, kai pavadėlis bus įsitempęs.
Pagalbinės priemonės: nors prekyboje galite rasti tikrai nemažai „stebuklingų“ priemonių, kurios turėtų padėti išspręsti pavadėlio tempimo problemą, tačiau didžioji dalis jų yra ne tik neveiksmingos, bet ir galinčios sužaloti šunį, todėl būkite atsargūs. Vienintelė pagalbinė priemonė, kuri gali duoti šiokios tokios naudos – tai petnešos, turinčios užsegimą priekyje. Kai pavadėlis yra tempiamas, šuo yra tarsi priverstas atsisukti į šeimininką, taigi, mokymosi procesas vyksta šiek tiek greičiau.
Kokį pavadėlį pasirinkti? Pasivaikščiojimų metu naudokite paprastą (ne „Flexi“) pavadėlį, kurio ilgis gali varijuoti nuo 3 iki 5 metrų. Kai pavadėlis yra pakankamai ilgas, šuniui galima duoti pakankamai erdvės, o tikimybė, kad pavadėlis gali įsitempti, bus gerokai mažesnė.
Parašykite komentarą Nutraukti komentarą